Visi suprantame, koks turėtų būti geras mokytojas. O kaip sužinoti, ar galime mokyti kitus?

Vakar Žinių radijo laidoje „Karjeros akiniai“ kalbėjau apie mokančiąją prigimtį. Ši prigimtis – tai gebėjimas arba tendencija mokyti kitus, tai yra paaiškinti sudėtingus dalykus suprantamai ir paprastai. Žmogus su šia prigimtimi tai daro natūraliai. Mokančioji prigimtis – tai kaip empatija, kaip noras dalintis žiniomis ir mokyti kitus.

Žmogus, kuris turi aukštą mokančiąją prigimtį, mokydamas kitus jaučiasi energingas, spinduliuoja, yra „srauto“ būsenoje, ir mes tai galime aiškiai matyti.

Kaip suprasti, ar jūs turite šią prigimtį stipriai išreikštą? Jeigu jūs neprašyti noriai dalinatės patarimais, informacija, kažkam norite paaiškinti sudėtingus dalykus ir tai darydami jaučiatės labai gerai – jūs šią prigimtį tikrai turite stipriai išreikštą. Kai žmogus pradeda suvokti, kad turi šią prigimtį, jis gali savo energiją nukreipti tinkama linkme: susirasti aplinkų, kuriose galėtų duoti patarimus, arba duoti patarimą prieš tai atsiklausus pašnekovo, ar tikrai jam reikia to patarimo.

Žmogus su neaukšta mokančiąja prigimtimi natūraliai neturi tendencijos ir noro mokyti kitus, paklausti, ar tikrai kitas žmogus viską supranta, ar nereikia paaiškinti. Pavyzdžiui, įvairių profesijų atstovai, kaip: aktoriai, policijos pareigūnai, masažuotojai, analitikai, finansininkai – nebūtinai turi turėti aukštą mokančiąją prigimtį. Šiose profesijose aukšta mokančioji prigimtis nėra joks privalumas. Sakyčiau, jog žemai išreikšta mokančioji prigimtis šiose profesijose būtų netgi privalumas.

Kas nutinka, kai žmogus su aukšta mokančiąja prigimtimi neturi galimybės jos išreikšti? Arba kai žmogus su žemai išreikšta mokančiąją prigimtimi turi apmokyti naujus kolegas? Abiem atvejais laukia „graužimas iš vidaus“, stresas, potencialo neišnaudojimas ar netinkamas išnaudojimas.

Taigi, jeigu žmogus turi neaukštą mokančiąją prigimtį ir jis yra situacijoje, kuri reikalauja šios prigimties, jis patiria didžiulį stresą, praranda daug energijos, greitai išsenka ir perdega. Daug kas šiandien kalba apie perdegimo sindromą, kuris išreiškia dvi turbūt mums visiems gerai žinomas situacijas. Pirmojoje situacijoje sutinkame žmogų, kurio darbinės užduotys reikalauja aukštos mokančiosios prigimties, o jis turi jos nepakankamai. Tokiu atveju žmogui tiesiog reikia keisti darbą. Kita perdegimo situacija gali nutikti žmogui, kuris pernaudoja mokančiąją prigimtį.

Abiem atvejais reikia rasti balansą.

Mokančiosios prigimties panaudojimas yra natūralus. Visų pirma mes turime suvokti, kokią mes mokančiąją prigimtį turime: žemai, vidutiniškai ar aukštai išreikštą?

Žmogus su aukšta mokančiąja prigimtimi, kad ir neturėdamas darbe su šia prigimtimi susijusių užduočių, turėtų ieškoti savo aplinkoje būdų, kaip „pamaitinti“ šią prigimtį: susirasti kokį būrelį, asociaciją, užsiimti mokymu savanorystės srityje. Nes „nepamaitinta“ prigimtis grauš žmogų iš vidaus.

Žmogus su žemai išreikšta prigimtimi įvairiose situacijose turėtų ieškoti sprendimų, kaip susimažinti mokymo veiklų. Nes daug mokančiosios prigimties reikalaujančios veiklos visiškai išsekins šį žmogų.

Taigi, pagalvokite, kokia yra jūsų mokančioji prigimtis? Ar tinkamai ją išnaudojate?