Daugybė ekspertų jaunimui nuolat aiškina, kaip pasirinkti profesiją, kaip išsirinkti aukštąją ar profesinę mokyklą, kaip planuoti karjerą, bet keturi penktadaliai jaunuolių tų patarimų negirdi. Kodėl jauni žmonės metai iš metų nesiklauso patarimų? – teiravomės profesionalaus karjeros konsultanto, kalbų mokyklos „KALBA“ direktoriaus Ryčio Jurkėno.
R.J.: Tą negirdėjimą lemia amžius. Maždaug nuo keturiolikos metų jauni žmonės nustoja girdėti tėvus, prasiveržia jų saviraiška ir tada draugų įtaka jų sprendimams turi 90 proc., o tėvų – tik 10 proc. įtakos. Kita vertus, į profesionalių ekspertų patarimus jaunuoliai kreipia dėmesį, netgi kur kas labiau nei į tėvų nuomonę. Tėvus tai labai erzina, bet taip jau yra, nes ekspertai yra nepriklausomi profesionalai, su jaunu žmogumi nesusisaistę giminystės ryšiais, nejaučia jokių nuoskaudų, o štai informacijos turi daugiau nei tėvai.
Blogiausia, kad daugumos jaunuolių tų profesionalų žinios ir patarimai nepasiekia. Dar blogiau, kad nemažos dalies jaunuolių apskritai niekas nedomina, nors galimybių ir instrumentų esama nemažai. Tarkime, labai svarbu, kad jaunuoliai atliktų vieną ar kelis karjeros testus, kurių yra daug ir įvairių, bet dauguma jaunuolių to nedaro, nes mano, kad priartės dvylikta klasė ir staiga jie sužinos, ko nori. Bet savaime taip neatsitinka, savaime jie nesužino.
– Daugybė jaunuolių ir šiais laikais stoja visai ne ten, kur norėtų, o ten, kur gauna galimybę studijuoti nemokamai arba bet kur, kur juos priima. Kartais pagrindiniu motyvu tampa vien noras išvažiuoti į Vilnių ar Kauną. Gal galėtumėte atskleisti, kokie laukia padariniai?
R.J.: Padariniai, žinoma, labai liūdni. Vilniaus psichologijos centro duomenimis, tik maždaug 5 proc. jaunuolių sąmoningai ir brandžiai pasirenka profesiją. Kiti šaltiniai nurodo šiek tiek kitokius duomenis, bet jie svyruoja nuo 5 iki 25 proc. Vadinasi, mažiausiai 75 proc. jaunuolių specialybę renkasi nesąmoningai, todėl hiperbolizuojant galima teigti, kad jie žingsniuoja nežinia kur. Neįtikėtina, bet mūsų šalyje daugybė žmonių vieną svarbiausių gyvenimo sprendimų priima kaip tam anekdote: arba mesdami strėlytes, arba burdami iš kavos tirščių, arba ridendami kauliukus.
Klaidžioti juos skatina ir ydinga stojimo į aukštąsias mokyklas sistema Lietuvoje, kai jaunuoliai gali paduoti prašymus į dvylika skirtingų specialybių. Taigi ir paduoda: nori studijuoti teisę, mediciną, ekonomiką, ekologiją, lietuvių kalbą, vadybą, informologiją, istoriją ir dar inžineriją. Kompiuteris, visai kaip loterijos automatas, išmeta verdiktą: valstybės finansuojamą vietą gavo vadybos studijų programoje. Įsivaizduojate, toks svarbus sprendimas gyvenime, o taip primityviai viskas nusprendžiama. Tai iš tiesų yra nonsensas ir taip neturėtų būti.
Atkreiptinas dėmesys, kad dabar mūsų visuomenėje yra nusistovėjęs standartas, jog žmogui tiesiog privaloma gauti aukštojo mokslo diplomą. Tai tapo beveik tokia pat norma, kaip kasdien valytis dantis. Be to, jauni žmonės mano, kad baigus studijas bakalauro diplomas jiems pats savaime kažką duos. Taigi dauguma baigia bakalauro studijas, jiems sukanka 23-eji metai ir tada paaiškėja, kad jie ir toliau visiškai nežino, ką nori veikti gyvenime. Tuomet daug jaunuolių keliauja pas tėvus ir ima aiškinti, kad neblogai būtų baigti dar ir magistrantūros studijas. Tėvai, žinoma, mano, kad mokslas yra šviesa, todėl tokius atžalos norus palaimina, o neretai už tai dar ir sumoka. Taip tikrai daug jaunuolių 25-erių sulaukia turėdami jau du diplomus, bet vis dar nežinodami, ką norėtų veikti toliau.
Ir tada nutinka baisus dalykas: staiga Lietuvos valstybė tam jaunam žmogui tampa „skolinga“, nes jis neturi gero darbo, pajamų, namo, automobilio ir kitų gero gyvenimo atributų. Staiga viskas tam jaunam žmogui Lietuvoje pasidaro blogai. Visiems paskelbę, kad viskas čia nesąmonė, nemažai jų susikrauna lagaminus ir išvyksta į Angliją maišyti betono arba į Norvegiją skusti žuvų, nes ten viskas yra sąmonė.
Atomazga liūdna, o ji galėtų būti kitokia, jei jaunuoliai gautų profesionalių patarimų karjeros klausimais. Tarkime, planuojantieji stoti į teisę, išgirdę, kad teisės studijų programose šiuo metu Lietuvoje studijuoja daugiau nei 9,5 tūkst. žmonių, o poreikis yra 50 kartų mažesnis, galbūt pakeistų savo nuomonę.
– Pamėginkime įsivaizduoti atsakingą, bet informacijos stokojančią šeimą. Gal galėtumėte paaiškinti tėvams, nuo kelerių metų ar nuo kelintos klasės reikia pradėti galvoti apie vaiko karjerą ir kaip vaiką nukreipti teisinga linkme?
R.J.: Karjeros planavimas vyksta nuo pat vaiko gimimo. Tik tėvai turėtų suprasti, kad jie neturėtų fokusuotis į tam tikrą konkrečią specialybę. Tikrai prastas variantas, kai tėvai medikai nusprendžia, kad jų vaikas bet kokiu atveju taip pat bus medikas. O jeigu jis nori būti inžinierius ar menininkas? Tada tokie tėvai padarys jį nelaimingu žmogumi.
Kalbant apie jauno žmogaus lavinimą derėtų skirti kelis etapus: iki trylikos metų vaikui reikėtų suteikti veiksmų plotį, tai yra leisti jam išbandyti kuo daugiau įvairių veiklų ir būrelių, stebėti, kam jis gabus (prastas variantas, kai tėvai vaiką užrašo tik į krepšinio mokyklą, ten jis prakaituoja iki šešiolikos metų, o tada ir vaikas, ir tėvai pamato, kad tai buvo klaidingas kelias, o štai kiti vaiko talentai taip ir lieka neatskleisti, gebėjimai – neišlavinti).
Nuo keturiolikos metų tėvai turėtų pradėti rūpintis nebe pločiu, o gyliu, tai yra sudaryti sąlygas vaikui tobulinti tuos dalykus, kuriems jis turi gabumų, yra įdomūs ir sekasi. O baigus dešimtą klasę ar vienuoliktos pradžioje jau būtina pereiti į trečiąjį etapą – realistinį užimtumo pasirinkimą, kitaip tariant, įsivaizduoti save pasirinktose darbo vietose.
– Kada geriausia atlikti karjeros testus?
R.J.: Karjeros testų būna įvairių: vieni atliekami aštuntoje, kiti dešimtoje, treti – vienuoliktoje klasėje. Tarkime, mes jaunuoliams siūlome Anglijoje sukurtus testus, kurie matuoja tiek bendrus jaunuolių gebėjimus, tiek interesus bei pomėgius ir galiausiai pasiūlo variantus, kur jaunuoliai potencialiai geriausiai save atskleistų. Šiuos testus geriausia atlikti baigiant devintą klasę ar dešimtos pradžioje, nes Lietuvoje jaunuoliai būtent dešimtoje klasėje turi pasirinkti, kokius dalykus mokysis A lygiu. Žinoma, daug jaunuolių juos atlieka ir dvyliktoje klasėje ar netgi po bakalauro studijų – atsakyti į klausimą, kur būčiau geriausias, vis tiek reikia.
Liūdna konstatuoti, bet dauguma vaikų mūsų šalyje šiuos sprendimus priima labai neatsakingai (renkasi tuos dalykus, kurių bus lengviausia mokytis), o paskui gailisi. Mano giliu įsitikinimu, būtent dešimtoje klasėje jaunimui reikia daugiausia karjeros konsultacijų, ir net nesvarbu, kas jas teikia (mokytojai, įvairių profesijų atstovai ar karjeros konsultantai), svarbu, kad jų būtų kuo daugiau ir jos būtų prieinamos daugumai vaikų.
– Nuomonės apie tėvų vaidmenį vaikui renkantis profesiją dabar itin skirtingos: vieni aiškina, kad jis labai didelis ir dažnai žalingas, kiti atremia, esą laikai keičiasi ir tėvų įtaka menksta. Ką sako jūsų patirtis?
R.J.: Iš tiesų tėvų įtaka vaikui renkantis profesiją yra labai didelė, bet ne jų žodžiai ar patarimai, o veiksmai. Kitaip tariant, vaikai negirdi, ką tėvai sako, bet jų asmeninį pavyzdį priima beveik besąlygiškai. Jeigu tėtis ragina stoti vaiką į inžineriją, bet pats apie tai neturi jokio supratimo, jis nebus išgirstas, o jei kitas tėtis siūlo tapti IT specialistu ir pats yra kompiuterių asas, jo siūlymai ir patarimai bus priimti visai kitaip.
Tėvams labai svarbu įsisąmoninti dar vieną dalyką: jų įsivaizdavimas apie tam tikras profesijas ir šiandieninės realijos yra visiškai skirtingi dalykai, nes dauguma dabartinių gimnazistų tėvų patys mokyklas baigė dar sovietmečiu arba nepriklausomybės aušroje ir jų žinios bei supratimas beviltiškai pasenęs, juk valstybės sankloda tada ir dabar skyrėsi iš esmės. Ir apskritai pasaulis šiais laikais keičiasi kone kasdien, o jaunimas turi praktiškai neribotas galimybes mokytis visame pasaulyje.
Manyčiau, kad profesiją tėvai vaikams turėtų leisti pasirinkti patiems, padėti galėtų nebent sudarydami sąlygas vaikui išsiaiškinti savo gebėjimus, norus ir talentus. Štai pas mane neseniai lankėsi viena šeima: abu tėvai finansininkai, o sūnus turi gabumų ir nori būti menininkas. Ir kaip džiaugiausi, kad tėvai jo nebandė perlaužti, o susitaikė su vaiko pasirinkimu, juk tas jaunas žmogus turi visas galimybes atskleisti savo gabumus ir būti laimingas.
Šiaip jau karjera susiklosto sėkmingai tik dviem atvejais: arba kai darbas būna kartu ir hobis, arba kai dirbi tokioje vietoje, kur esi geriausias – stipriausi tavo gabumai ir gebėjimai. Ir atvirkščiai: tarp žmonių, kurie daro tai, kas jiems nepatinka, ar tarp tų, kuriems kažką daryti nesiseka, nerasime nei laimingų, nei sėkmingos karjeros pasiekusių žmonių.
– Dauguma mokytojų kratosi didelės atsakomybės ir tvirtina, kad vaikams renkantis profesiją jie nepatars, nes padariniai gali būti liūdni. Koks šiuo atveju turėtų būti mokytojo vaidmuo?
R.J.: Čia mokytojų vaidmuo didžiulis. Juk mes matome daug pavyzdžių, kai labai charizmatiškas fizikos mokytojas nulemia, kad dešimt vaikų iš vienos klasės stoja į fiziką, arba užsidegęs IT specialistas įkvepia būrį vaikų stoti į programavimą. Bet ne tik tokiais pavyzdžiais mokytojai daro įtaką. Su tėvais mokinys kasdien matosi maždaug po valandą, o mokykloje būna daugiau nei po šešias valandas. Taigi jo kontaktas su mokytojais ilgesnis nei su tėvais. Kadangi mokytojai su mokiniais nėra susisaistę giminystės ryšiais ir kai kurie jų yra tikri profesionalai, matydami jauną žmogų kelerius metus iš eilės, regėdami jo vystymąsi, jie pastebi vaikų stipriąsias puses ir gabumus. Todėl tėvai pasielgtų tikrai išmintingai, jei vaikui mokantis devintoje ar dešimtoje klasėje nueitų pas keletą iškilių mokytojų ir pasiklaustų jų nuomonės apie savo vaiką, kur jis būtų stipriausias ir geriausias.
Aišku, tikėtis, kad matematikos ar lietuvių kalbos mokytojas patars, kokią profesiją šiais laikais rinktis geriausia, nereikėtų. Juk jų darbas ir misija – visai ne ta. Tam turėtų būti specialiai parengti karjeros mokytojai ar karjeros konsultantai. Būtent taip yra išsivysčiusiose šalyse. Ten vienas karjeros konsultantas dirba su 150 jaunuolių, yra nuolat kviečiamas į įvairius kursus, seka naujienas, stebi darbo rinkos tendencijas, analizuoja, ką siūlo profesinės ir aukštosios mokyklos, tada jo pridėtinė vertė ir nauda būna tikrai didelė. O Lietuvoje realijos dažnai kitokios: štai po vienos mano paskaitos atsistojo mokytoja ir paklausė, ką jai daryti, jeigu turi 500 mokinių, o dirba tik puse etato. Ir čia sunku patarti. Taip neturėtų būti.
– Esate lankęsis daugelyje šalių. Kurioje profesinis orientavimas jums labiausiai patiko?
R.J.: Man labiausiai imponuoja profesinis orientavimas Anglijos mokyklose, bet ne valstybinėse, o nepriklausomo sektoriaus. Ten kiekvienoje tokioje mokykloje darbuojasi po profesionalų karjeros konsultantą, kuris nieko kita neveikia, o tik kasdien konsultuoja jaunus žmones. Ne tik konsultuoja, bet ir kas savaitę kviečiasi įvairių lektorių, organizuoja vaikams išvykas į įvairias įmones ir kt.
Kažkas panašaus, tik ne tokia apimtimi, vyksta ir kai kuriose Lietuvos mokyklose – būna karjeros dienos, pakviečiama įvairių profesijų atstovų. Labai noriu tikėti, kad tai pamažu galbūt išsirutulios į normalią sistemą.
– Dažniausiai jaunuoliai turi daug svajonių ir norų, bet nežino, kurie jų geriausi ir kas atsitiks, jeigu ims ir išsipildys. Visi sako: svarbiausia žinoti, ko nori. Bet tai sunkus uždavinys. Ir apskritai ar jaunuoliai teisingai, neiškreiptai įsivaizduoja daugumą profesijų, ar žino, ką dirba inžinierius, šaltkalvis ar mechatronikas?
R.J.: Iš tiesų jaunuolių supratimas apie profesijas menkas. Šiaip jau specialybių yra daugiau nei 500, o skirtingų jų variantų – net 40 tūkst. Bet kai jauno žmogaus paprašai išvardyti kuo daugiau profesijų, net patys gudriausi išvardija iki dvidešimties. Taigi jaunimas nežino, kiek daug yra karjeros kelių ir galimybių.
Supažindinti su kuo daugiau profesijų turėtų būti mokyklos užduotis, bet daugumoje jų praktiškai to įgyvendinti neįmanoma. Todėl tik kai kuriose mokyklose vyksta karjeros dienos, bet ir per jas supažindinama daugiausia su dešimčia profesijų, neretai su pačių populiariausių.
Na, o kalbant apie tai, kad jaunuoliams sunku išsiaiškinti, ko jie nori, tai reikėtų atskirti du dalykus: svajones ir tikslus. Svajonių visi turi daug ir įvairių, o tikslų – mažai. Svajonė tikslu tampa tik tuomet, jei praėjus 48 valandoms po sprendimo priėmimo imiesi kažkokių konkrečių veiksmų tam tikslui įgyvendinti. Tada tai jau tikslas. Kitaip tariant, jei jaunuolis svajoja tapti lakūnu, bet tai daro gulėdamas lovoje, o ne gilindamas tiksliųjų mokslų žinias ar sportuodamas, tai tos jo svajonės tuščios.
Kad svajonės virstų tikslais, reikėtų ugdyti keturias pagrindines kompetencijas: 1. Savęs pažinimo (tam padeda gabumų ir gebėjimų nustatymo testai, karjeros testai, psichologų konsultacijos); 2. Sprendimų priėmimo gebėjimų; 3. Realybės įvertinimo ir profesijų pažinimo; 4. Planavimo ir planų įgyvendinimo. Kitaip tariant, iš pradžių labai svarbu išsiaiškinti polinkius, norus, poreikius, asmenines vertybes ir ištarti: „Aš noriu to ir to.“ Antras žingsnis – įsivertinti savo gebėjimus, asmenines savybes bei įgūdžius ir išdrįsti ištarti: „Aš galiu tą ir tą.“ Trečias žingsnis – analizuoti realybę, tai yra žinant, ko tu nori ir ką gali, ištirti, ar to kam nors reikia. Ir kai jau visa tai žinai, reikėtų imtis veiksmų – planavimo ir tų planų įgyvendinimo.
Bet galima ir nieko nedaryti, tuomet atsidursi tarp tų 80 proc., kurie profesiją pasirenka nesąmoningai ir nebrandžiai. Tiesą sakant, panašus pasiskirstymas ne tik tarp jaunų žmonių: visose amžiaus grupėse tik apie 20 proc. žmonių žino, ko nori, ir to siekia, o kiti blaškosi. Bet jie turėtų žinoti, kad tuomet visą gyvenimą teks įgyvendinti ne savo, o tų 20 proc. žinančiųjų, ko nori, svajones.
– Konsultuojate tūkstančius vaikų bei jų tėvų ir dėl studijų užsienyje. Ten irgi esama skirtingų vertinimų: vieni tikina, kad užsienyje geriau studijuoti magistrantūrą, o bakalauro diplomo siekti Lietuvoje, antri įrodinėja, esą į užsienį geriau vykti iš karto po mokyklos baigimo. Kokie būtų jūsų argumentai?
R.J.: Žvelgiant iš karjeros pozicijų, mokymosi vieta nėra labai svarbi, daug svarbesnis klausimas, ką mokytis. Mes dažnokai susiduriame su jaunuoliais, kurie jau būna viską išsirinkę: ir miestą, kuriame studijuos, ir universitetą, netgi jau žino, kur gyvens, nežino tik vieno – ką studijuos. Taigi jie viską apvertė žemyn galva, ne nuo to reikėjo pradėti. Pirmiausia reikia išsirinkti specialybę, studijų programą, o tada ieškoti, kur mokytis. Ir jei jaunuolis pasirinko studijuoti mediciną, jam, žinoma, labiausia apsimoka stoti į Lietuvos universitetą, o jei linksta į ekonomiką, tuomet derėtų pasinagrinėti, kur jos stipriausiai moko, kur geriausi dėstytojai, kur galima gauti daugiau praktikos.
O atsakant į jūsų klausimą dėl magistrantūros studijų užsienyje, tai labai svarbu įsisąmoninti, kad jos skirtos ne specialybei keisti (kaip dažnai mano lietuviai), o žinioms išplėsti ir pagilinti. Todėl labai rekomenduočiau baigus bakalauro studijas šiek tiek padirbėti, patikrinti jau įgytas žinias, išsiaiškinti, kokių kompetencijų stinga, ir tik tada stoti į magistrantūros studijas.
Gintaras Sarafinas
Žurnalas „Reitingai“, 2014 gruodžio mėn.