Pagalvokime, ar mes visi vienodai gebame duoti, o ne tik imti?
Turbūt, kad ne. Bet tai nėra blogai. Pagal „Daugialypių prigimčių ir intelektų“ teoriją, mes visi esame skirtingi, nes turime skirtingai išreikštas įvairias prigimtis ir intelektus. Aukštai išreikšta duodančioji prigimtis apibūdina žmones, kurie yra natūraliai linkę padėti, skirti savo laiką kitiems. Svarbiausia, kad šie žmonės jaučiasi labai gerai padėdami kitiems.
Nesuklysiu sakydamas, kad mes savo vaikus nuo pat mažumės mokome padėti kitiems, mokome juos dalintis, atkreipti dėmesį į tuos, kuriems reikia pagalbos. Todėl ši prigimtis yra labai vertinga.
Kaip atpažinti žmogų su aukštai išreikšta duodančiąja prigimtimi? Pagalvokite apie žmones, kurie dalyvauja įvairiose socialinėse akcijose, užsiima savanoryste ar pasiūlo jums puodelį arbatos, jums to net nepaprašius. Būtent šie žmonės mato ir jaučia, kam reikia padėti.
Taip pat – ar galite pagalvoti apie padavėją, biuro administratorių be duodančiosios prigimties? Turbūt, kad sunkiai. Jeigu šių profesijų atstovai turėtų žemai išreikštą duodančiąją prigimtį, gale dienos sutiktumėte juos suirzusius, pavargusius ir tikrai nenorinčius niekam padėti, nors to ir reikalauja jų profesijos.
Duodančioji prigimtis nėra būtinybė, nes mes visi esame skirtingi su skirtingai išreikštomis prigimtis ir intelektais ir visi esame savaip geri. Duodančiosios prigimties atpažinimas tiek savyje, tiek aplinkiniuose žmonėse padėtų mums visiems suprasti mūsų elgesio tendencijas, atsisakyti teisimo ir neigiamo vertinimo. Suprastume, kodėl vieni padeda su šypsena, o kitiems reikia laiko suprasti, kam gi čia reikia kokios pagalbos.
