Žmogus – kompleksiškas sutvėrimas, ir būtų neteisinga sakyti, jog yra gabus tik vienam dalykui. Visos prigimtys ir intelektai, stiprybės ir silpnybės – mūsų visuma. Dar mokykloje pradedame galvoti apie savo karjerą ir labiau orientuojamės į dalykus, kurie mums sekasi, tokiu būdu lavindami savo stipriuosius gebėjimus, bet tuo pačiu metu stengiamės neleisti užsimiršti ir silpnesniems gebėjimams. Pavyzdžiui, vaikui nepatinka lietuvių kalba, tačiau mokykloje nėra tokios galimybės jos atsisakyti. Tuomet natūralu, kad moksleivis labiau koncentruojasi į dalykus, kurie jį domina ir sekasi, pavyzdžiui, istoriją, bet lanko ir lietuvių kalbos pamokas, vartoja kalbą, rašo lietuviškai.
Karjeros pradžioje mes dar formuojame savo gabumus, tačiau su laiku jie nusistovi ir mes susikuriame savo unikalų savybių komplektą. Neretai darome klaidą, norėdami iš to savo komplekto išimti silpnąsias savybes ir palikti tik pačias stipriausias, tačiau toks požiūris yra labai neteisingas. Ne visi darbai reikalauja vienodų gabumų – vadinasi, ne visos mūsų savybės turi būti stiprios. Pavyzdžiui, žmogus nori save realizuoti programuotojo karjeroje, bet jis negalėtų to padaryti, neturėdamas loginio intelekto – vadinasi, būtent jis šioje srityje turėtų būti aukštas arba bent jau vidutiniškai aukštas. Tačiau programuotojui nebūtina turėti aukštą tarpasmeninį intelektą (gebėjimą bendrauti su žmonėmis, užmegzti ryšius ir pan.) – jis gali būti vidutinis arba žemas, kad netrukdytų atlikti užduočių, įprastų programuotojams. Jeigu programuotojo tarpasmeninis intelektas būtų labai aukštas, tuomet jam kiltų sunkumų, norint realizuoti save pasirinktoje karjeros srityje, ir tarpasmeninis intelektas taptų kritiniu tašku.
Dažnai žmonės žiūri tik į stipriąsias savo savybes, o visas kitas, kurios pasireiškia ne taip ryškiai, vadina blogomis, tačiau yra specialybių, kurios reikalauja vidutinio arba žemo intelekto tam tikroje srityje. Labai svarbu tai įvertinti, kad darbas netaptų kančia. Yra veiklų, kuriose naudojame tik stipriąsias savo savybes, o yra tokių – kuriose pasireiškia silpnesnės, ir tai labai gerai, nes atsiranda tam tikras balansas.
Silpnybių nereikėtų vertinti kaip blogo reiškinio. Jeigu pažinsime save ir išsiaiškinsime, kokias užduotis atlikdami jaučiamės geriausiai, tuomet galėsime lengviau suprasti, kurios mūsų savybės tam reikalingos. Tai, kad vienos savybės tam tikrame darbe pasireiškia mažiau – nėra blogas dalykas, tai – privalumas, nes ta savybė netrukdo atlikti tam tikro darbo.Karjeroje išskiriami du žmonių tipai: multipotencialai ir unipotencialai. Multipotencialai – žmonės, kurie turi daug potencialo – jų pusė arba daugiau prigimčių ar intelektų yra panašaus lygio. Tokie žmonės gali atrasti labai daug sričių, kuriose galės lengvai save realizuoti. Unipotencialai – žmonės, kurie išsirenka vieną kryptį, kurioje nori tobulintis. Tam, kad suvoktume kokia prigimtis būdinga mums, turime matuoti savo instrumentus – gilintis į tai, kokios veiklos mums įdomios, kurias darydami galėtume praleisti didžiąją dienos dalį ir pan. Ieškodami darbo turėtume pasianalizuoti, kokios veiklos ir kokią darbo dalį sudaro, tuomet derėtų įvertinti savo kompetencijas ir norą būti tose veiklose. Tik tokiu būdu suvoksime, kuris darbas mums iš tiesų tinka ir kuriame jaučiamės kaip žuvis vandenyje, o kuris neatitinka mūsų savybių ir negalėtume jo dirbti ilgą laiką.
Karjeros eigoje žmogaus prigimtys ir savybės gali keistis, tačiau labai minimaliai. Jeigu žmogus visuomet buvo bendravimo genijus, tai tikėtina, kad bėgant metams jis netaps visišku tyleniu. Tad labai svarbu gilintis į save, į įvairias veiklas ir bandyti suvokti save kaip visumą jose.