Profesinis mokymas ar universitetinis?
Jaunuoliai neretai patiria visuomenės spaudimą po mokyklos stoti į universitetą. Dar visai neseniai didelė dalis žmonių buvo nusiteikę ir prieš kolegijas, tačiau tai pamažu keičiasi. Bet apie profesinį mokymą nuomonė vis dar yra prieštaringa. O juk galimybė baigti vidurinį mokslą, kartu įgyjant specialybę, gali būti labai patraukli. Profesinės mokyklos paruošia darbo rinkoje vienus paklausiausių specialistų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Pasaulyje yra atlikta gan nemažai tyrimų, kad žmonės, turintys statybininkų, kirpėjų, dizainerių, šaltkalvių, mechanikų profesijas, uždirba apie 20 procentų daugiau nei vidutinė alga šalyje.
Lietuva užima net 4–ą vietą pasaulyje pagal daugiausiai aukštąjį išsilavinimą turinčių 25–34m. žmonių. Net 55% minėto amžiaus žmonių turi aukštąjį išsilavinimą! Atsiliekame tik nuo Japonijos (60%), Kanados (61%) ir Pietų Korėjos (70%). Taip pat Lietuva išsiskiria ir aukštųjų mokyklų skaičiumi, tenkančiu vienam gyventojui, daugiau nei du kartus lenkdama tokias šalis kaip Suomija ar Olandija.
Vis dar gajūs stereotipai, kad profesinis mokymas yra skirtas tik negabiems, nemotyvuotiems, žemo pažangumo ar pašalintiems iš vidurinių mokyklų moksleiviams, tačiau iš tiesų net 19 tūkst. jaunų žmonių kasmet pasirenka profesinį kelią.
Ar iš tiesų toks aukštas įgijusių aukštąjį išsilavinimą žmonių skaičius yra labai gerai? Ar tai daro mūsų Lietuvą išskirtine? Tiek profesiniame lavinime, tiek stojant į aukštąsias mokyklas, problemos yra tos pačios – renkamasi ne pagal savo gabumus ir gebėjimus, prigimtį ir intelektus, o stojama „kur lengviau įstoti”, nes „reikia kažkur stoti” ir pan. Kasmet Lietuvoje daugėja žmonių, kurie pradžioje įgyja aukštąjį išsilavinimą, o paskui stoja į profesines mokyklas. Tačiau niekas neskaičiuoja, kiek tai kainuoja valstybei, o – dar svarbiau – kad žmogus praleido 4 metus mokydamasis to, kam neturi nei gebėjimų, nei pašaukimo. Nemaža dalis žmonių, baigusių aukštąjį išsilavinimą, dirba darbus, kuriems nereikalingas toks išsilavinimas. Dažnai sėkminga karjera sutapatinama su diplomo gavimu, tikintis, kad tai savaime garantuos karjerą… Deja, labai dažnai tuo tenka nusivilti. O pažiūrėjus darbo tebeieškančių absolventų TOP 10 specialybes, pirmoje vietoje rikiuojasi… teisė! Taip taip! O juk visi, stojusieji į šią specialybę, turėjo lūkesčius, kad jų karjera bus sėkminga! Iš profesinių specialybių 10–uke „puikuojasi“ ir automobilių techninis eksploatavimas, ir bendrosios praktikos slauga. Nesąmoningą pasirinkimą puikiai iliustruoja ir tai, kad iš 19 tūkst. stojančiųjų tik 9 tūkst. stojo pirmą kartą ir net 2 tūkst. stojo trečią ir daugiau kartų… Pramonės sektoriuje darbuojasi apie 20 proc. šalies užimtųjų, o profesinio mokymo sistemoje pagal atitinkamas mokymo programas mokėsi mažiau nei 10 proc. visų mokinių. Verslininkai kalba apie tai, kad šiandien Lietuvoje labiau trūksta ne tiek aukštąsias mokyklas pabaigusių teisininkų ar vadybininkų, kiek kvalifikuotų darbuotojų, turinčių konkrečios profesijos žinių.
Konsultuojant karjeros klausimais, mes didelę reikšmę skiriame tokiai jauno žmogaus savybei, kaip praktiškumas. Praktiškumo svarbą pabrėžia visi, ir praktiškumas labai dažnai yra tapatinamas su polinkiu įgyti profesinį išsilavinimą. Tai tik iš dalies teisinga. Praktiškumas yra svarbus, ir renkantis aukštąjį mokslą. Visi žmonės yra labai skirtingi: net ir mokykloje matome, kad vienam užtenka viską išgirsti, suprasti, ir jis puikiai galės šias žinias pritaikyti, o kitam reikia kuo daugiau praktikos, bandymo, ir jo žinios bus įsisavintos per bandymą. Vienas jaunas žmogus turi stipresnį teoretinį polinkį, jam daug lengviau ir įdomiau mąstyti, galvoti, modeliuoti situacijas, o kitas yra visiškas praktikas – jis netgi nemato prasmės mokytis dalykų, kol nesupranta, kaip juos galima pritaikyti praktiškai. Ir dažnai nutinka, kad tie „super praktikai“ yra visiškai nepakantūs teoriniam mokymui. Apie kokį tad universitetinį išsilavinimą mes kalbame? Tokio tipo žmonėms ypač tinka profesinis mokymas. Išsivysčiusiose Vakarų valstybėse yra labai populiarus kelias, kai iš pradžių įgyjama konkreti profesinė kvalifikacija, ir tik po jos yra stojama į aukštąją mokyklą įgyti papildomų specifinių žinių. Vienu iš mūsų instrumentų – egoCOMPASS – mes net galime išmatuoti praktiškumo lygį, o tuo pačiu įvertinti, kokiu būdu jaunas žmogus yra linkęs priimti sprendimus: labiau praktiškai, labiau teoriškai („galvoje“) ar tai yra trečio tipo žmogus, kuris puikiai geba įsisavinti teoriją ir po to ją taikyti praktikoje – universalusis tipas. Tad jei žmogus siekia aukštojo mokslo ir yra labai praktiškas, pirmoji sąlyga – jam reikia ieškoti programų, kurios būtų labai praktiškos. Olandijoje ir Danijoje yra taip vadinami „applied”– taikomieji universitetai. Lietuvoje taip veikia visa mūsų kolegijų sistema. Ne kartą teko konsultuoti studijomis nusivylusius jaunus žmones, kurie, būdami labai praktiški, pasirinko teorinius, į tyrimus orientuotus – angliškai „research” tipo – universitetus. Ne mažiau svarbu yra patiems jauniems žmonėms suvokti savo praktiškumą, dar būnant mokykloje. Nes neretai nutinka, kad jie, būdami labai praktiški, nepasirenka gamtos mokslų, net ir turėdami jiems gebėjimus tik dėl to, kad mokykloje vykdoma mažai eksperimentų ir mokymas vyksta labai teoriškai. Ir tokiu būdu eliminuoja iš savo būsimų specialybių sąrašo profesijas, tiesiogiai susijusias su gamtos mokslais.
Lietuvoje pasirinkimas, kuriuo keliu – profesinio ar aukštojo mokslo gavimo – eiti, daromas 10–oje klasėje. Tačiau praktiškumas, kaip savybė, pradeda ryškėti jau nuo 6–7os klasės. Tad labai svarbu yra ir užklasinį lavinimą, ir ypač gamtos mokslų mokymą derinti su jauno žmogaus unikaliomis savybėmis. Kuo anksčiau mes pastebėsime unikalius jauno žmogaus polinkius ir skirsime tam dėmesį, tuo ryškiau jaunas žmogus atskleis savo savybes ir natūraliai realizuos save karjeroje. Geriausias pavyzdys galėtų būti moksleivis, kuris praleidžia pamokas vien tam, kad galėtų eiti į garažą ir krapštytis su automobiliais – rinkti, perrinkti juos, montuoti, konstruoti. Jam ši veikla yra tiesiog puiki – ir įdomi, ir į mokyklą „nereikia”… Pasvarstykime, kaip jis jaustųsi tiriamojo tipo „research” universitete – tikriausiai, kad ne kaip, juolab, kad ir pamokų praleista… Tuo tarpu profesinėje mokykloje jam įdomu, o ir mokslai sekasi puikiai, pažymiai aukšti, jis gauna stipendiją – ar gali būti geriau? Jaunas žmogus rado savo vietą, užsiima tuo, kas jam nuoširdžiai įdomu ir sekasi puikiai. Jis realizuoja save karjeroje! O laikui bėgant, jis gali drąsiai svarstyti ir apie automobilių mechanikos ar panašias studijas kolegijoje ar praktiškame universitete, kur per praktiką įgytų dar daugiau, tame tarpe ir teorinių, žinių.
Profesinėje srityje ir lavinime taip pat galima puikiai save realizuoti. Vien universiteto baigimas negarantuoja tau sėkmės ir savirealizacijos. Renkantis kelią, labai svarbu suvokti savo praktiškumą ir gabumus bei gebėjimus – prigimtis ir intelektus, nes tik sąmoningas pasirinkimas garantuoja sėkmę