Kodėl vieni gali praleisti valandų valandas miške, o kitiems mieliau miestas?

Kodėl vieni gali praleisti valandų valandas miške, o kitiems mieliau miestas?

Atsakymą į šį klausimą galime rasti patyrinėję gamtinio intelekto pasireiškimą. Tai intelektas, kuris apibūdina gebėjimą susilieti su gamta, poreikį būti su ja, taip pat natūralų potraukį gamtos mokslams.

Esu tikras, kad nesate sutikę žmonių, kuriems visiškai nepatiktų ar nerūpėtų gamta. Juk gyvename gyvoje Žemėje, gyvoje aplinkoje, kupinoje pačių įvairiausių augalų ir gyvūnų. Tik vieni žmonės turi didesnį ryšį su gamta ir jos pajautimą, o kiti – mažesnį.

Aukštai išreikštą gamtinį intelektą turintys žmonės ne tik mėgausis pasivaikščiojimu parke, bet ir žinos medžių rūšis, skirs lapų tipus, turės atitinkamų biologijos žinių. Tas žmogus tiesiog natūraliai domėsis gamta ir jos dėsniais. Pavyzdžiui, toks žmogus gali visą vakarą žiūrėti laidas apie liūtų gyvenimą Afrikoje, apie dramblių šeimynas Azijoje ar apie atogrąžų miškų ekosistemą. Jis jausis puikiai leidžiantis laiką! O dabar įsivaizduokite šalia esant žmogų, kurio gamtinis intelektas nėra taip aukštai išreikštas. Kaip manote, ar jam patiks visą mielą vakarą žiūrėti į tuos liūtus?..

Taigi aukštas gamtinis intelektas apibūdina žmones, kuriems ne tik labai patinka gamta ir domėjimasis jos dėsniais, bet ir nusako, kiek laiko jie gali skirti šio intelekto „pamaitinimui“. Turintieji žemai ar vidutiniškai išreikštą gamtinį intelektą nenorės ir nejaus poreikio skirti tiek daug laiko gamtos pažinimui ir jos pajautimui. Ir aš pats ne kartą esu girdėjęs: „Ta gamta gali būti už lango – ji man visai netrukdo…“

Kitas labai aktualus pavyzdys – atostogų pasirinkimas. To, kurio gamtinis intelektas bus aukštai išreikštas, pirma su atostogomis susijusi mintis bus – į gamtą! Geriausios atostogos – savaitė gamtoje! Kitas žmogus turbūt bus nieko prieš atostogas gamtoje, bet – jeigu jo gamtinis intelektas yra žemai ar vidutiniškai išreikštas – jis pabūti gamtoje norės dieną, na, gal tris – ir viskas! Jam tos gamtos bus per akis! Jis norės patyrinėti miestą, sudalyvauti įvairiose kultūrinėse programose ar pan. Jeigu šie du žmonės nesuprastų apie savo prigimčių veikimą, jie tikrai ilgai ir nuobodžiai pyktųsi. Nereta situacija, kuomet pora „puikiai pailsi“: pradžioje vienas kenčia gamtoje, o paskui kitas kenčia miesto ekskursijose. Ir abu grįžta namo… „gerai pakentėję“!

Tuo aš noriu pasakyti, jog darna atsiranda tuomet, kai suvokiame savo ir kitų žmonių prigimtis ir intelektus. Ir suvokiame, kad mes visi esame skirtingi, unikalūs ir visi savaip geri bei įdomūs. Kai suprantame, šiuo atveju, kodėl vieniems labai reikia gamtos, o kitiems jos užtenka mažiau – dingsta teisimas. Mes IŠ TIESŲ pradedame suprasti savo artimą ir mums nebereikia „atkentėti“ – mes galime rasti darną!

Kviečiu visus įsivertinti savo gamtinį intelektą prieš renkantis sekančias atostogas!