Komunikuoti pradedame nuo to momento, kai ištariame savo pirmuosius žodžius. Mes esame socialinės būtybės, tad bendravimo procesas kiekvienam iš mūsų svarbus ir reikalingas. Tiesa, skirtingi žmonės turi skirtingą komunikavimo poreikį. Yra žmonių, kurie turi labai aukštą tarpasmeninį intelektą, todėl jiems komunikuoti reikia beveik visur ir visada – jie lengvai užmezga pokalbius, randa bendrą temą ir ją vysto. Tuo tarpu žmonėms su žemu tarpasmeniniu intelektu per dieną užtenka pakalbėti su keliais žmonėmis ir jie jaučiasi „pamaitinę“ savo poreikius.

Nors kalbame su kitais žmonėmis kasdien, tačiau ne visada mūsų komunikacija yra natūrali. Natūrali komunikacija yra paremta mūsų prigimtimis ir intelektais – tendencijomis, pagal kurias mes veikiame, kokią pasaulėžiūrą turime susiformavę. Norint, kad pokalbyje užsimegztų natūralumas, turime suvokti ne tik savo, bet ir šalia esančio pašnekovo prigimtis. Pavyzdžiui, yra kategorija žmonių, kurie turi labai aukštą nuotykių prigimtį (jie nuolat ieško kažko, kas nepažinta ir turi tam tikrų rizikos elementų). Tokiai kategorijai būtų galima priskirti motociklininkus. Priešinga kategorija – tai žmonės, kurių nuotykių prigimtis labai žema. Kai tokie, dvi skirtingas prigimtis turintys žmonės, pradeda kalbėtis tarpusavyje – yra didžiulė tikimybė, kad jie vienas kito nesupras, jeigu nebus įsigilinę į savo ir kitų žmonių prigimtis. Nuotykius mėgstančiam žmogui atrodys, kad visiškai natūralu yra visose veiklose ieškoti šiokio tokio azarto ir nesaugumo jausmo, o ramiu intelektu pasižyminčiam asmeniui atrodys, kad anas elgiasi visiškai kvailai.

Nuo to momento, kai suprantame, kokias prigimtis turime ir kai jas pradedame matyti kituose, mes pradedame suvokti, kad žmonės identiškose situacijose gali elgtis visiškai skirtingai. Mes esame pratę nepastebėti savo prigimčių, kurios labai stipriai pasireiškia, nes tai mums – įprasta. Tada atsiranda konfliktai, nes darosi sunku suvokti, jog tai, kas mums atrodo nepaaiškinamai lengva, kitam yra neįveikiama užduotis. Supratimas, kad mes visi turime skirtingus poreikius ir skirtingai juos išpildome, leidžia gėrėtis kitų žmonių prigimtimis ir intelektais, o ne juos smerkti ar pašiepti.

Pažinti savo prigimtis ir intelektus yra labai svarbu, nes tada mes daromės empatiškesni ir supratingesni. Pavyzdžiui, žmogaus su žema vizualine prigimtimi nevertėtų prašyti padaryti sudėtingą vaizdinę prezentaciją, nes suprantame, jog tam žmogui tai nėra įdomu ir nelabai sekasi. Tai suvokdami mes pradedame kitaip atsakinėti į žmonių klausimus, nesupykti, neįsižeisti ir aiškintis dalykus. Natūrali komunikacija atskleidžia vieną esminį dalyką – leidžia priimti kitus tokius, kokie jie yra.